Žinoti ar būti laimingam?

Skaitant E. Spinelli knygą "Ne-žinančiojo pasakojimai" daug pamąstymų sukėlė klausimas: “Jei sužinotum, kad į Žemę didžiuliu greičiu skriejanti kometa smogs po trijų dienų ir nėra nė menkiausios galimybės, kad nors viena gyva būtybė išsigelbėtų, ką pasirinktum - gyventi su šia mintim likusias tris dienas žinant, kad tavo gyvenimas artėja prie pabaigos, ar išmesti iš galvos bet kokią užuominą apie tai ir toliau gyventi kaip visada nė nenutuokiant, kas netrukus atsitiks?”. Autoriaus teigimu, atsakius paaiškėja, ką žmogus renkasi, tiesą ar laimę? Pateiksiu kelis pavyzdžius, kaip šie pasirinkimai gali atrodyti žmogaus gyvenime.

Kartais terapijoje tenka išgirsti teiginį: kol nesigilinau į save, savo vaikystę, problemas, gyvenau laimingai, viskas atrodė paprasčiau. Tuomet aš kalbu apie sąmoningumo gyvenime svarbą, kad tik pripažindami problemas galime jas spręsti, be to, jei žmogus pats priėjo prie gilinimosi į save, vadinasi jis tam subrendo, atėjo tam laikas. Tačiau daugybė žmonių gyvena labai toli nuo sąmoningumo, neigdami, nematydami realybės. Man kartais atrodo, kad jie tiesiog nežino, nesuvokia, kas yra teisinga. O gal vis dėlto renkasi ir jų gyvenimams šiuo etapu taip geriau?

Didžioji dalis psichoterapijos klientų susiduria su problemomis santykiuose. Čia irgi pasimato labai skirtingi žmonių pasirinkimai, pavyzdžiui, neištikimybės tema. Yra žmonių, kurie nepasitiki savo antra puse, tikrina, kontroliuoja - jiems būtina žinoti. Sužinoję apie neištikimybę išsiskiria, kartais sukuria naujus laimingus santykius, kartais ne. Yra ir tokių, kurie daugybę metų gyvena apgaudinėjami, renkasi to nematyti, nors visiems aplinkui tai akivaizdu, bet išlaiko šeimą. Kurį pasirinkimą padarę žmonės laimingesni?

Turbūt kiekvienas pažįstame žmonių, kurie vengia eiti pas gydytojus. Atrodytų, kad tai savotiškas kenkimas sau, juk daugelis ligų pagydomos, jei pagalbos kreipiamasi laiku. Tačiau žmogus renkasi nežinoti. Ar gali būti, kad taip save apsaugo, kad jam taip geriau?

Baigusi psichologijos studijas metus dirbau slaugos ligoninėje. Ši patirtis man, tiek kaip nepatyrusiai specialistei, tiek kaip jaunam žmogui, buvo sukrečianti ir kartu auginanti. Kasdien tekdavo bendrauti su sunkiai sergančiais, mirštančiais įvairaus amžiaus ligoniais. Vieni pacientai žinodavo savo diagnozę, suprasdavo, kas jų laukia, kiti rinkdavosi nežinoti - neklausdavo gydytojų apie atliktus tyrimus, ligas, prognozes (o tiek gydytojai, tiek artimieji to ir nebandė iškomunikuoti, tikėdami, kad žmogui taip geriau), tiesiog tikėdavo, jog guli ligoninėje, kad sustiprėtų, pasigydytų lėtines ligas. Man tuo metu atrodė taip neteisinga, kad žmogus neleidžia sau susitaikyti, nepriima realybės, gyvena neigime. Psichiatrė Elisabeth Kübler-Ross išskiria 5 gedėjimo stadijas sužinojus apie savo ligą: neigimas, pyktis, derybos, depresija, susitaikymas. Taigi, gal tie žmonės tiesiog įstrigdavo pirmoje stadijoje ir jiems pritrūkdavo laiko išgedėti? Kita vertus, kaip jau minėjau, jie savo diagnozės kaip fakto net neišgirsdavo, taigi atrodo, kad į E. Spinelli klausimą šie žmonės atsakytų, kad renkasi laimę, kad ir kaip keistai šis žodis skambėtų tokiame kontekste.

Taigi, uždaviau daug klausimų, į kuriuos vienareikšmio atsakymo nėra. Visi mes esame labai skirtingi ir kas vienam atrodo savaime aiškus, vienintelis pasirinkimas, kitam gali būti gyvenimo griūtis. Matykime tai bendraudami su kitais, nes mes žinome, kaip gyventi geriau mums, bet TIKRAI geriau už kitus nežinome, kaip gyventi reikėtų jiems.

O ką gyvenime renkatės jūs, žinoti, ar būti laimingu?