Search
  • Kristina Valkauskienė

Apie žodį “atsiprašau”


Įdomu stebėti vaikų konfliktus. Vienas nuskriaudžia draugą, tas verkia, nes skaudu ir pyksta, skriaudėjas irgi jaučiasi nekaip, suvokia, kad yra kaltas. Ir tada įsikiša suaugusieji - siūlo atsiprašyti. Ar matėte, kaip tai nelengva? Jie dažnai tai daro susigėdę: labai tyliai, labai greitai, nusisukę nuo to, kurio atsiprašinėja. Net mažam vaikui tai nemalonu, nes reikalauja nuolankumo. Atsiprašydami parodome, kad esame pažeidžiami, netobuli, o tai pripažinti ne kiekvienam lengva.

Šiandien su vienu klientu kalbėjomės apie kaltės jausmą įskaudinus artimą. Jis nežinojo kaip elgtis, nes lyg ir pripažino savo klaidą, atsiprašė, tačiau tas artimas žmogus apsiverkė ir išėjo. Tada aš paklausiau, kaip skambėjo tas atsiprašymas. Tai buvo žodžiai: “taip atsitiko, nepyk”.

Koks skirtumas tarp žodžių “nepyk” ir “atsiprašau”? Sakydami “nepyk”, siunčiame žinutę: “nesijausk taip, kaip dabar jautiesi, tavo jausmas netinkamas”. Ar tai mažina nuoskaudą, pyktį? Tuo tarpu “atsiprašau” rodo, kad gailitės ir norite atleidimo.

Taigi, kad ir kaip būtų sunku, įskaudinę žmogų prieikite ir žiūrėdami į akis sakykite: “suklydau, atsiprašau”. Jei tai bus nuoširdu, jūsų pastangos tikrai bus įvertintos.

344 views0 comments

Recent Posts

See All