Search
  • Kristina Valkauskienė

Apie savižudybes

Visą dieną mintimis vis grįžtu prie žiniasklaidoje perskaitytos naujienos apie nusižudžiusį jauną mediką. Daugiausia jausmų sukilo perskaičius, kad vyras paliko du mažamečius vaikus. Man, kaip mamai, tai protu sunkiai suvokiamas dalykas. Tačiau žinau, kad norinčiam nusižudyti žmogui būdingas “tunelinis mąstymas” - jis labai kenčia ir mato tik vieną būdą savo problemoms išspręsti. Jokių alternatyvų. Tačiau išeitis iš situacijos visada yra ir mes, esantys šalia, galime padėti kenčiančiam ją surasti.

Minėtoje situacijoje daug kas keikia mažus medikų atlyginimus, darbo sąlygas, dėl nelaimės kaltina konkrečius žmones. Tačiau dažniausiai būna ne viena priežastis, o bent kelios, ir jų visų mes niekada nesužinosime. O jei ir sužinotume, kas pasikeistų?

Tai, ką mes galime padaryti, kad tokių nelaimių būtų kuo mažiau - nepraeiti pro šalį. Net jei kyla bent menkiausia abejonė dėl neįprasto žmogaus elgesio, klauskime tiesiai: “ar galvoji apie savižudybę?”. Žinau, kad tai labai sunku. Nemaža dalis žmonių, dalyvavusių mokymuose, kuriuos teko vesti, nesugebėjo šio klausimo ištarti garsiai net vaidinamų situacijų metu. Daug kas tiki, kad uždavus šį klausimą, nenorinčiam nusižudyti žmogui, pastūmėsime jį šio žingsnio link. Įsivaizduokite, po sunkios nesėkmingos dienos darbe sustojate ant tilto ir nusiminęs žiūrite į tekantį vandenį. Prie jūsų prieina nepažįstamasis ir pasidomi: “ar viskas gerai? Atrodote liūdnas, ar negalvojate apie savižudybę?”. Ar nuo to jums kils noras šokti į upę? Gal tas žmogus jums, tik sustojusiam pamąstyti, su savo klausimu pasirodys kiek keistokas, tačiau tam, kas iš tiesų šiandien nemato išeities, jis gali išgelbėti gyvybę.




58 views0 comments

Recent Posts

See All