Atidėlioti gyvenimą

“Jau 15 metų dirbu man nepatinkantį darbą, norėčiau veikti kažką kita, bet nežinau ką”; “nepastebėjau, kaip su partneriu atitolom, jau ne vienerius metus gyvename įtampoje; nesišnekam, reikėtų kažką keisti, bet neprisiruošiu…”; “jau seniai galvojam susilaukti vaikų, bet prieš tai būstas buvo per mažas, dabar dar darbą pasikeisti reikėtų”; “nuo vaikystės svajojau šokti, tačiau vis nerasdavau tam laiko, o dabar, kai man jau 50, atrodo per vėlu”. Visi šie žmonės atidėlioja gyvenimą. Iš šono viskas gali atrodyti labai paprasta - tereikia imti ir daryti. Tačiau dažniausiai atidėliojimas atspindi gilesnes problemas, tokias kaip nepasitikėjimas savimi, vidinis kritikas, atsakomybės baimė, perfekcionizmas, noras įtikti kitiems, sunkumai suprasti savo jausmus, poreikius, norus. Svarbu suvokti, kas yra mano vidinis stabdis ir su tuo dirbti. Čia pateiksiu kelis universalius žingsnius, kurie galėtų padėti pajudėti norimų pokyčių link. 

• Pirmiausia svarbu sau pripažinti, kad jei problema/mano savijauta nesikeičia daugybę metų, nieko nedarant stebuklas greičiausiai neįvyks.

• Kai sakome, kad “dar ne laikas, vėliau”, vertėtų sukonkretinti, ką tas “vėliau” reiškia, kada tas laikas ateis? Kiek turiu uždirbti, kad galėčiau išlaikyti vaiką? Kas turi nutikti santykiuose, kad tai paskatintų kažką keisti? Dažnai pasirodo, kad tas “vėliau” yra ne planas, o vengimo būdas.

• Dažniau savęs kasdienybėje paklausti “ko noriu aš? Kas man patinka?”. Ką norėčiau veikti vakare po darbo? Kokie santykiai man patiktų? Leidę sau bent pasvajoti galime rasti atsakymus, ko mums reikia ir save motyvuoti.

• Dažnai girdžiu, kad žmonės nieko nekeičia gyvenime dėl to, kad bijo pasirinkti neteisingą sprendimą. Tik ar teisingas variantas egzistuoja? Kiekvienas pasirinkimas turi savo kainą. Naujame darbe kažkas gali būti blogiau nei sename, bet gal tai paskatins mane judėti dar toliau? Klaidos gyvenime neišvengiamos, bet dažniausiai atitaisomos. 

• Kai kažko nedrįstame, labai geras klausimas yra: kas gali nutikti blogiausio? Gali būti vidinis jausmas, kad nutiks kažkas baisaus, bet realybėje net blogiausios pasekmės pasirodo visai įveikiamos.

• Suskaidyti tikslą mažais žingsneliais ir eiti iš lėto, leidžiant sau bet kada sustoti. Tik pabandyti. Gal galiu pradėti nuo to, kad paieškosiu, ar vietoje, kur gyvenu yra šokių studijų. Vieną išsirinksiu ir nueisiu pažiūrėti. Jei patiks, galiu nueiti vieną kartą pabandyti. Pabandžius net nesėkmė būtų laimėjimas, nes gyvenime atsirastų daugiau aiškumo.

Kas jums padeda neatidėlioti gyvenimo?