Atsakomybė už kitų emocijas

Dažnai terapijoje iškylanti tema - atsakomybė už kitų žmonių emocijas. Iš vienos pusės atrodo, kad tai - empatiško, rūpestingo žmogaus bruožas, kuris padeda kurti pagarba grįstus santykius. Kita vertus, būtų svarbu įvertinti, ar rūpindamasis kito žmogaus gerove nepametu, neišduodu savęs. Kartais, atkreipę į tai dėmesį žmonės pastebi, kad tiek galvoja apie kitus, kad jau ilgą laiką nebesuvokia, kokie jų pačių norai, poreikiai ir juos atpažinti tenka mokytis iš naujo. Atsakomybė už kitų jausmus dažniausiai atsiranda jau vaikystėje. Štai kelios priežastys:

• vaiko patiriamas fizinis ar psichologinis smurtas. Norėdamas apsisaugoti nuo smurto vaikas išmoksta skaityti skriaudėjo emocijas, prisitaiko, stengdamasis būti “geras”, nekelti problemų. Įtakos turi ir vaikui sakomos suaugusiųjų neapgalvotos frazės: “savo elgesiu nuvarysi mane į kapus”, “tu mane nuvylei”, “darai man gėdą” ir pan. Tėvai mums vaikystėje svarbiausi žmonės ir siekis jiems, o vėliau ir kitiems žmonėms, įtikti gali tapti gyvenimo tikslu.

• vaikystėjė matomas suaugusių elgesys. Jei mama, senelis ar kitas mums svarbus žmogus nuolat aukojasi dėl kitų, nesirūpina savimi, tokį modelį perimame kaip teisingą, nors ir matome, kokias tai turi pasekmes tik apie kitus galvojančiam.

• nelaimės, netektys, tėvų skyrybos ar kitos trauminės patirtys. Tokiose situacijose šeimoje kartais įvyksta apsikeitimas vaidmenimis, vaikai “greičiau suauga”, pradeda rūpintis kenčiančiais tėvais, stengiasi ypač gerai elgtis, kad tik dar labiau jų nenuliūdintų, nesupykdytų.

Tai, kad per daug stengiamės įtikti kitiems išduoda mūsų emocijos: pykstame, kad tiek darome dėl kitų, bet niekas to nevertina, nuolat nerimaujame, ar kito nesupykdėme, nenuliūdinome, per daug “neužkrovėme” savo problemomis ir jaučiamės dėl to kalti.

Jei manote, kad atsakomybė už kitų žmonių emocijas jūsų gyvenime gali būti problema, siūlau kuo dažniau savęs paklausti, dėl ko darau (ar nedarau) vieną ar kitą veiksmą. Ar apleidau seniai matytus draugus nes iš tiesų nenoriu su jais bendrauti, ar atsiribojau, nes tai nepatiktų mano antrai pusei? Ar dirbu viršvalandžius, nes turiu tam energijos, laiko, noriu papildomai užsidirbti, kilti karjeros laiptais, ar tik dėl to, kad šito tikisi mano kolegos? Labai svarbu ir tai, kad dažnai mes kažką darome ar nedarome tikėdamiesi kito žmogaus neigiamos reakcijos, tačiau net nežinome, ar ji tokia būtų. Jei namuose tėtis ar mama pykdavo, kai jiems paprieštaraudavau, nereiškia, kad dabar taip pat reaguos mano draugė ar partneris. Kognityvinė elgesio terapija pabrėžia, kad kiekvienas žmogus pats atsakingas už savo emocijas. Įsivaizduokim situaciją - pasiūlome draugui susitikti, o jis atsako, kad neturi laiko. Vienas žmogus gali supykti, galvodamas, kad tikri draugai taip nesielgia. Kitas gali pradėti svarstyti “ką aš ne taip padariau, kad niekas nenori su manimi bendrauti?”, susikeldamas sau nerimą bei kaltės jausmą. Trečias galbūt sureaguos ramiai pagalvodamas: “šis draugas išties labai daug dirba, pasiūlysiu jam susitikti kitą savaitę”. Taigi, kiek žmogus pasakęs “ne” yra atsakingas už draugo emocijas? Ar jis, žinodamas, kad galbūt neigiamas atsakymas nuliūdins draugą, pasielgė egoistiškai? Išties sunku nepasimesti, kur yra riba tarp rūpinimosi savimi ir egoizmo. S. Forward knygoje “Emocinis šantažas: kai artimi žmonės mumis manipuliuoja, keldami baimės, pareigos ir kaltės jausmus” siūlo sau užduoti šiuos klausimus:

Ar tai, ką padarėte ar ketinate daryti, piktavališka?

Ar tai, ką padarėte ar ketinate daryti, žiauru?

Ar tai, ką padarėte ar ketinate daryti, kenkia?

Ar tai, ką padarėte ar ketinate daryti, žeidžia, žemina ar skriaudžia?

Ar tai, ką padarėte ar ketinate daryti, iš tikrųjų kenkia jo/jos gerovei?

Jei nei į vieną klausimą neatsakėte “taip”, priminkite sau, kad nesate atsakingi už kito žmogaus emocijas ir pasirūpinkite savimi.