Geriau santykiai, kuriuose nesijaučiu laimingas, ar jokių?

Nuo pat gimimo akimirkos mums gyvybiškai svarbu būti ryšyje su kitu žmogumi. Augdami tampame vis labiau autonomiški, tačiau tada atsiranda poreikis turėti draugų, vėliau - mylimą žmogų. Norime jaustis mylimi, svarbūs. Deja, neretai pasitaiko, kad santykiuose šių poreikių patenkinti nepavyksta. Dar blogiau, kai žmogus gyvena toksiškuose santykiuose, kur patiria nepagarbą, kontrolę, fizinį ar emocinį smurtą. Tai gali labai stipriai paveikti emocinę būseną, savivertę, pasitikėjimą savimi. Iš šono viską matantiems natūraliai kyla klausimas, kodėl žmogus tokiuose santykiuose lieka? Štai dažniausi atsakymai, kuriuos tenka girdėti savo praktikoje:

• “bijau vienatvės” - ši baimė labai universali ir suprantama. Tik čia svarbu atskirti sąvokas “vienas” ir “vienišas”. Galime būti būryje žmonių, tačiau jaustis vieniši. Svarbu sau atsakyti, ar šiuose santykiuose jau ir taip nesu vienas/vienišas? Ypatingai jei metų metus su partneriu nesikalbam, jei nesijaučiu saugiai pasidalinti, kuo gyvenu, kaip jaučiuosi, ko norėčiau.

• “jaučiu, kad dar ne viską išbandžiau, kad santykis pasikeistų” - toks požiūris rodo, kad jaučiamės atsakingi, ne tik tikimės, kad kitas pasikeis. Tai gali pagerinti santykį, stiprinti ryšį, nes dažniausiai, kai keičiamės patys, keičiasi ir šalia esantis žmogus. Tačiau čia svarbu jausti ribas - jeigu 20 metų vieni stengiamės ir niekas nesikeičia, arba metai iš metų “reikėtų kažką daryti” yra tik mintyse, maža tikimybė, kad kažkas bus kitaip. 

• “negaliu pasirūpinti savimi finansiškai” - iš vienos pusės šis atsakymas skamba kaip labai racionalus ir praktiškas žmogaus pasirinkimas. Kita vertus, tokioje situacijoje atsiduriame pozicijoje bejėgio, priklausomo žmogaus, kuris išnaudoja kitą. Išėję iš komforto zonos ir patys užsitikrinę sau finansinį saugumą ne tik labiau pasitikėsime savimi, bet ir tapsim lygiaverčiais partneriais poroje, kas gali santykius perkelti į kitą lygį.

• “būna ir blogiau” - mintis, kad situacija dar nėra tokia bloga, visada guodžia ir apsidairyti aplinkui mums kartais visai naudinga, ypatingai jei esame linkę kelti partneriui labai didelius reikalavimus. Tik labai svarbu neignoruoti, kaip jaučiuosi. Jei situacija racionaliai vertinant dar nėra tokia bloga, bet kasdien jaučiu liūdesį, pyktį, bejėgiškumą, svarbu į tai atsižvelgti ir reaguoti. 

Punktai, kuriuos išvardinau, tik iš dalies paaiškina žmogaus pasirinkimą kentėti. Dažniausiai priežastys būna daug gilesnės, susijusios su ankstesnio gyvenimo patirtimis. Jei jaučiatės įstrigę ir santykiai nuolat kelia daug skausmo, svarbu nepasiduoti bejėgiškumui, beviltiškumui ir ieškoti atsakymų: kas vyksta mano gyvenime, ko iš tiesų bijau, ko norėčiau?

Kaip Jums atrodo,  geriau santykiai, kuriuose nesijaučiu laimingas, ar jokių santykių?