Kas atsakingas už tai, kad esame nelaimingi?

Dažnai, skųsdamiesi savo likimu, kaip savo nelaimingumo priežastį matome kitus žmonės. “Jis su savo priklausomybėmis sugriovė mano gyvenimą”, “jau 10 metų ten dirbu, visą save atiduodu, o nesulaukiu jokio įvertinimo ar pagarbos”, “esu niekam nereikalingas - draugai niekur nekviečia, vaikai nepaskambina”, “ji manęs niekur neišleidžia, neturiu savo gyvenimo”. Taip mąstydami pasijaučiame bejėgiai, tarsi niekas nuo mūsų nepriklauso. Įkrentame į aukos poziciją ir skundžiamės, pykstame, tikimės, kad tie kiti pasikeis ir pagaliau padarys mus laimingais. Kaltindami kitus dėl savo likimo vengiame atsakomybės ir dažnai nematome, kad patys renkamės. Renkamės būti su tais, kurie mūsų nemyli, renkamės dirbti darbe, kur mūsų nevertina, renkamės būti vieniši ar priklausomi nuo kito. Įprantame prie to “nelaimingumo”, jis mums tampa savotiška komforto zona - tai, kas pažįstama, saugu. Gali atrodyti, kad pasirinkimas prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą reikalauja daug drąsos, nes tam reikia pasiryžti drastiškiems pokyčiams, tačiau nebūtinai. Galime nuspręsti ir nieko nekeisti, gyventi taip pat, kaip iki šiol, bet jau žinodami, kad tai mūsų pačių pasirinkimas. Taip nesijausime bejėgiai, nekaltinsime kitų, tapsime laisvesni. Pabaigai norėčiau pacituoti E. Eger, kuri, išgyvenusi holokaustą, parašė knygą “Pasirinkimas”: “Jūs negalite pakeisti to, kas įvyko, negalite pakeisti to, ką padarėte ar kas jums atsitiko. Bet galite pasirinkti, kaip gyventi dabar”.