Nekartoti tėvų klaidų

Neseniai išgirdau pamokantį anekdotą, kuriuo norėčiau pasidalinti:

Susituokia jauna pora, žmona gamina vyrui vakarienę. Šis klausia: “Kodėl prieš dėdama dešreles į keptuvę nupjauni jų galiukus?”. Žmona susimąsto: “Nežinau, mano mama taip visada darydavo”. Moteris nusprendžia paklausti mamos, ši atsako: “Nežinau, mano mama visada taip darydavo”. Kalbasi jaunoji su savo močiute, ši taip pat atsako, kad jos mama visada taip gamindavo dešreles. Nuvažiuoja moteris pas prosenelę, gulinčią mirties patale ir užduoda tą patį klausimą. Prosenelė atsako: “o jūs vis dar tą pačią per mažą keptuvę, į kurią dešrelės netilpdavo, naudojat?”.

Tik gimę mes nežinom, kaip veikia pasaulis, kas saugu, kas ne, koks elgesys yra priimtinas, kaip spręsti tam tikras problemas. Viso to mes mokomės vaikystėje iš tėvų ir kitų svarbių žmonių, perimame daugybę reikalingų įgūdžių. Tačiau keičiasi laikai, skiriasi situacijos, asmenybės, žmonės klysta. Todėl svarbu kuo dažniau išeiti iš automatinio veikimo režimo, stabtelėti ir savęs paklausti: kas vyksta? Kodėl aš darau tai, ką darau? Ar taip pasiekiu norimo rezultato? Jei daugybę kartų kartoju išmoktą elgesį, kuris man nepadeda, gal verta sustoti ir bandyti kitaip? Ieškoti, klysti, bet atrasti SAVO kelią.