Savivertė ir pasitikėjimas savimi

Dažnai į psichologus žmonės kreipiasi dėl pasitikėjimo savimi trūkumo ir žemos savivertės. Sąvokos “pasitikėjimas savimi” ir “savivertė” yra glaudžiai susijusios ir neretai vartojamos kaip sinonimai, tačiau manau, kad norint aiškiau suprasti savo problemą ir įsivardinti norimus pokyčius, svarbu suprasti, kuo jos skiriasi.

Savivertė atspindi, kaip aš jaučiuosi apie save, kiek esu vertingas žmogus. Ar rūpinuosi savimi, ar priimu save tokį, koks esu. Pakankama savivertė yra tada, kai jaučiamės esantys tokie pat vertingi žmonės kaip ir visi kiti ir šis jausmas yra pastovus - nepriklauso nuo nesėkmių, aplinkinių vertinimų. Kai galime pasakyti: “Aš esu aš. Ir viskas su manimi yra gerai” (V. Satir). Žemos savivertės priežastys paprastai slypi vaikystėje. Jausmas, kad nesu mylimas, dėmesio trūkumas, kritika už tai, koks esu, ką jaučiu - tokios patirtys yra pagrindas atsirasti savęs nuvertinimui.

Pasitikėjimas savimi yra labiau apie gebėjimą tikėti savo jėgomis, apie tai, ką galiu ir ko ne. Tai labai priklauso nuo srities, situacijos, pavyzdžiui, galiu labai nepasitikėti savimi gavusi sunkią užduotį darbe ar kai reikia bendrauti su nepažįstamais, bet būti užtikrinta, kad puikiai vairuoju ar galiu gerai pasirūpinti vaikais. Nepasitikime savimi jei trūksta žinių, kompetencijos, esam patyrę nesėkmių. Jei vaikystėje trūko padrąsinimų, atsakomybių, tikėjimo, kad mums pasiseks, jei augome šalia žmonių, kurie nepasitiki savimi. 

Dirbdama su žmogumi, turinčiu žemą savivertę, daugiausia dėmesio skiriu atjautos sau stiprinimui, mokymuisi išgirsti save, pasirūpinti savimi, pažinti ir priimti savo emocijas, privalumus ir trūkumus. Tuo tarpu nepasitikint savimi svarbiausia stiprinti “aš galiu” jausmą per savęs drąsinimą, ėjimą į tai, ko vengiu, mokymąsi džiaugtis savo laimėjimais.

Ar jums būdingas nepasitikėjimas savimi, žema savivertė? Kaip su tuo tvarkotės?