Kai nerimas tampa problema

Kartą išėjusi į kiemą išsigandau pamačiusi, kaip mano tada dar visai mažas sūnus labai aukštai suposi ant sūpynių. Sušukau: “nesisupk taip aukštai, o jeigu nukrisi?” Jis pažiūrėjo į mane su šypsena ir ramiai atsakė: “o jeigu ne?”. Dabar galvoju, kad iš ši situacija yra pamokanti. Daugybė žmonių šiais laikais kenčia nuo per didelio nerimo. Šiaip nerimas, kaip ir visos kitos emocijos, mums yra svarbus ir reikalingas. Kylantis nerimas prieš egzaminą mus skatina daugiau pasimokyti, susirgus laiku kreiptis į gydytoją ir gauti pagalbą, leisti vaikui būti lauke tik kol šviesu. Taigi, tai mus sauganti emocija. Tačiau kartais nerimas tampa nuolatiniu palydovu, pradedame pergalvoti situacijas “kas būtų, jeigu būtų”, kurti baisiausius galimus scenarijus. Žmonės nerimauja, kad susirgs, mirs, kad kažkas blogo nutiks jiems ar jų artimiesiems, kad bus palikti arba liks vieniši. Nerimauja, kad nepavyks būti geriausiu moksleiviu/studentu/darbuotoju, kad kažkas kažką blogo apie juos pagalvos ir bus gėda. Su nerimu sunkumų dažnai kyla iš prigimties jautresniems žmonėms, taip pat daug nesaugumo kažkuriame gyvenimo tarpsnyje patyrusiems. O kartais iš mus auginančių artimųjų išmokstame, kad pasaulis yra labai nesaugi vieta ir bet kas bet kada gali nutikti. Tvarkytis su tuo nėra lengva ir dažnai prireikia daug laiko ir darbo su savimi, tačiau jei dažniau mintyse kylant katastrofiniams scenarijams, kad nutiks kažkas blogo, savęs paklaustume: “o jeigu ne?”, gal tai suteiktų situacijai bent šiek tiek lengvumo?