Ar galiu priversti artimąjį lankyti terapiją?

“Mano sutuoktinis turi daug vaikystės traumų, matau, kad jam būtinai reikia terapijos, nusiunčiau jam kelis specialistų kontaktus, tegul išsirenka”

“Mano 30-metis sūnus geria, padėkit jam”.

“Manęs netenkina santykiai su žmona, liksiu šeimoje tik tuo atveju, jeigu ji eis pas psichologą”.

Tai kelios situacijos iš psichologo kasdienybės, kai žmonės ima ieškoti pagalbos savo artimiesiems. Atrodytų, kas čia blogo, ar pagalba gali kam nors pakenkti? Juk žmogui akivaizdžiai reikia, tai puikiai matosi iš šono. Deja, toks įsitikinimas ir ketinimas dažnai veda į nusivylimą tiek artimuoju, tiek specialistu, jei visgi pavyksta artimąjį pas jį “nusiųsti”. Jei su manimi susisiekia žmogus, norėdamas konsultacijai užrašyti savo suaugusį artimąjį, visuomet paprašau, kad jis su manimi susisiektų pats. To dažniausiai neįvyksta. Taip pat būna, kad kreipiasi pagalbos žmogus, bet emociškai neįsitraukia, vengia kalbėti apie realias problemas, praleidinėja, retina konsultacijas, po kiek laiko pasirodo, kad kreipėsi spaudžiamas antros pusės. Tokiu atveju terapija gali tapti būdu nusimesti atsakomybę, “užsidėti pliusiuką”: “juk lankausi pas specialistą, ko dar iš manęs nori?”

Žinoma, būna ir sėkmės istorijų, kai į terapiją “atvarytas” žmogus pradeda keistis, bet nebūtinai ta kryptimi, kurios tikisi artimieji: labiau rūpintis savimi, dažniau sakyti “ne”, brėžti ribas, įvardinti savo lūkesčius. Tokiam scenarijui irgi svarbu pasiruošti, nes keičiantis artimajam neišvengiamai turime keistis ir mes.

Būtina sėkmingos terapijos sąlyga - nuoširdus žmogaus noras spręsti savo problemą. Terapijoje jūsų artimajam nepraplaus smegenų, neįkrės proto, neišaiškins, kaip reikia gyventi. Specialistas tik gali padėti žmogui siekti pokyčių, kurių jis nuoširdžiai nori PATS. Taigi, ką galima daryti ir ko ne, norint padėti kitam? 

Negalima: 

• spausti, versti lankyti terapiją (“turi, privalai, kitaip nieko nebus”);

• šantažuoti, manipuliuoti  (“jei nelankysi terapijos - skirsimės”);

• dovanoti dovanų kuponą ar pinigų terapijai jei tik mums atrodo, kad žmogui to reikia;

• ieškoti specialisto žmogui, kuris tą pajėgus padaryti pats;

• klausinėti, ką kalbėjo terapijoje.

Galima: 

• išreikšti susirūpinimą, jei artimasis nesijaučia gerai;

• pasiūlyti terapijos idėją;

• jeigu jis neatmeta galimybės, padrąsinti, jei sako “ne”, tai gerbti. 

Kaip matote, “galima” punktų yra mažai. Nes mes neturime galios pakeisti kito, negalime to reikalauti. O jei tą priimti per sunku, verta apsvarstyti terapijos galimybę ir pradėti keistis pačiam.