Gamtos didybė

Šiandien pietų pertraukos metu nukeliavau į mišką. Tai buvo mano įprastas pusvalandžio maršrutas, dažnai jį praeinu greitu žingsniu su ausinėmis, klausydama audioknygos arba kalbėdama telefonu. Šįkart kilo mintis, gal pabūti čia ir dabar, labiau pasimėgauti pasivaikščiojimu, pabūti su savimi? Pajutau kylant nerimą - bus nuobodu, reikėtų pietų pertrauką išnaudoti kuo efektyviau. Visgi pavyko su savimi susitarti, bet ausinės vistiek atsidūrė kišenėje - tam atvejui, jei būtų labai blogai. Nuėjusi daugiau nei pusę kelio suvokiau, kad visą laiką mintyse sprendžiau reikalus ir erzinausi nuo garsaus sniego girgždėjimo po kojomis. Sustojau, apsidairiau. Viskas akinamai balta, iš dangaus lėtai krinta didelės snaigės, apsnigta kiekviena medžio šakelė, kiekvienas eglės spyglys. Šis nuostabus vaizdas ir didžiuliai priešais augę medžiai sukėlė jausmą, kad esu tokia maža gamtos fone. Prisiminiau šiuo metu skaitomos Gianluca Gotto knygos “Tikrai nutiks kas nors nuostabaus” mintį: mes kenčiame dėl mūsų per didelio ego, jaučiamės pasaulio centre, mūsų rūpesčiai atrodo labai svarbūs. Bet iš tiesų esame tik maža smėlio smiltelė didžiuliame pasaulyje. Tai pajusti mums gali padėti gamtos didybė, pavyzdžiui - kasdienis saulėtekio ir saulėlydžio stebėjimas. Aš panašų jausmą dažniausiai patiriu kelionėse, jų metu pajaučiu, koks pasaulis didelis, kiek daug jame žmonių, ir tą akimirką viskas mano gyvenime atrodo mažiau svarbu, atsiranda daugiau ramybės. Šios dienos kelionė į mišką man parodė, kad nebūtina toli keliauti, nebūtina laukti saulėlydžio. Tereikia daugiau būti čia ir dabar (kas reikalauja pastangų, bet to galime išmokti!) ir pasimėgauti gamtos teikiamomis dovanomis.