Kodėl nemokame priimti komplimentų

Ar kada susimąstėte, ką apie žmogų pasako jo nemokėjimas priimti komplimentų? Toks asmuo, išgirdęs pagyrimą ar kokį kitą gerą žodį apie save dažniausiai labai pasimeta: susigūžia, nurausta, žiūri į šalį. Žodžiais tą komplimentą paneigia, taip sumenkindamas save: „Ai, čia nieko tokio“, „Ne, ką tu, tik sutapimas“, „Na, bet tu tai tikrai geriau darai“, „Čia visų nuopelnas, ne mano”, „Turbūt juokauji?“. Tokios situacijos dažniausiai labai nesureikšminamos, nes nesukelia stiprių neigiamų emocijų, gal tik šiokį tokį nepatogumą. Tačiau negebėjimas priimti komplimentų neretai yra simptomas gilesnių problemų, su kuriomis svarbu dirbti. 

Jei ankstesnio gyvenimo patirtys mumyse suformavo įsitikinimus: “esu blogas, nepakankamas”, “esu nevertas meilės”, “kiti geresni už mane”, greičiausiai turime žemą savivertę. Tuomet esame sau labai kritiški ir visi girdimi komplimentai tiesiog neatitinka mūsų pačių vaizdo apie save ir norisi juos neigti.

Su žema saviverte stipriai siejasi perfekcionizmas (“nesu pakankamai geras toks, koks esu, todėl viską turiu atlikti tobulai”). Jei žmogus sau kelia labai aukštus standartus, komplimentas gali atrodyti nepelnytas: „Galėjau padaryti geriau“. Tik išmokę priimti savo netobulumą, pagirti save ir už mažus dalykus ar pastangas, patikėsime kitų gerais žodžiais apie save.

Kai kažkas mus giria, tampame pastebėti, atsiduriame dėmesio centre, o tokios situacijos gali būti labai neįprastos ar net nemalonios. Viena mano klientė vaikystėje mokykloje patirdavo žiaurias bendraamžių patyčias, namuose - girto tėčio emocinį smurtą. Ilgainiui ji išmoko niekam neužkliūti, būti nematoma. Vaikystėje tai padėjo išvengti smurto, tačiau užaugus tapo problema - baime megzti kontaktus, pasakyti savo nuomonę ir net priimti komplimentą.

Tai, kaip reaguojame į komplimentus, gali būti ir išmokta. Mūsų kultūroje kuklumas visuomet buvo vertybė, turbūt daugelis iš tėvų ar senelių esame girdėję raginimą neišsišokti, būti savo vietoje, nesigirti savo pasiekimais. Būna, kad paprašau kliento išvardinti savo stipriąsias savybes, o jis negali, nes “girtis negalima”.

Taigi, kviečiu atkreipti dėmesį, kaip reaguojate į komplimentus. Ar sunku žiūrint žmogui į akis pasakyti “ačiū”? Kodėl?