Minčių skaitymas

Kognityvinėje elgesio terapijoje daug dėmesio skiriama mąstymo klaidoms. Tai, kaip mes jaučiamės, priklauso nuo to, ką galvojame. O kiekvieno žmogaus mąstyme galime rasti tam tikrų realybės iškraipymų, kuriuos išmokę atpažinti labai sau padėtume. Viena iš dažnai pasikartojančių mąstymo klaidų - minčių skaitymas. Turbūt kiekvienam pasitaiko akimirkų, kai tikrai žinome, ką galvoja kitas žmogus, nors šis to ir nesakė. Tokios mintys dažnai mums sukelia kaltę, gėdą, nerimą, pyktį, neigiamai veikia pasitikėjimą savimi. Pirmas žingsnis, kaip sau padėti - stebėti mintis, kurios sukelia neigiamus jausmus ir savęs paklausti, ar tai, ką galvoju yra faktas ar tik mano spėjimas?

Štai keli pavyzdžiai:

“Nauja bendradarbė niekada nepakviečia kartu pietauti, ji manęs nemėgsta” - o gal bendradarbė nori mane pakviesti, bet nedrįsta? Gal nepasitiki savimi, bijo atstūmimo? O gal jai išvis net nešovė į galvą mintis apie bendrus pietus ir ji per daug susikoncentravusi į darbus?

“Paskaitose niekada nedrįstu klausti ar išreikšti savo nuomonę, nes kitiems studentams, kuriems klausimų nekyla, pasirodysiu kvailas” - gal kiti studentai ne viską žino, o lygiai taip pat nedrįsta klausti, kaip ir aš? Gal paklausęs jiems atrodysiu ne kvailas, o drąsus?

“Vyras visą savaitę nekalbus, ko gero ant manęs pyksta” - gal vyras turi sunkumų darbe, dėl kažko nerimauja? Gal tai išvis ne apie mane?

“Mano kūdikis vakarais taip dažnai verkia, kaimynai turbūt galvoja, kad esu niekam tikusi mama” - galbūt kaimynai apskritai negirdi vaiko verksmo? O gal patys kažkada augino neramius kūdikius ir mane užjaučia?

Taigi, pasakę sau, kad mano mintis nėra faktas, ji nebūtinai teisinga, galim pasijusti ramesni. Kitas etapas būtų įsitikinti, kad iš tiesų dažniausiai nežinau, ką galvoja kiti žmonės. Šito galime tiesiog paklausti. Atviras pokalbis su vyru, apie ką jo atsiribojimas ar pasiūlymas bendradarbei kartu papietauti galėtų būti žingsniai realesnio situacijų matymo link.

Ar atpažįstat šią mąstymo klaidą savyje?