"Kodėl aš?"

Atkreipiau dėmesį, kad paskutiniu metu labai dažnai girdžiu žodžius: “kodėl aš?”. Ne tik iš savo vaikų, kai kažką paprašau padaryti, bet ir iš klientų, patiriančių sunkumų santykiuose. Į individualią psichoterapiją atėjęs žmogus retai kaip kreipimosi priežastį nurodo problemas santykiuose. Dažniau psichologinės pagalbos ieškoma dėl depresinių nuotaikų, nerimo, sumažėjusios savivertės, suprastėjusio miego, sveikatos problemų, o vėliau paaiškėja, kad visa tai susiję su santykiais. Su vienišumo, nesvarbumo jausmu, daugybe susikaupusių nuoskaudų, neišsakytų dalykų, nepatenkintų poreikių. Natūralu ir labai žmogiška matyti kito klaidas, norėti, kad kitas pasikeistų. Atrodo, kad kitam nerūpi, bet dažnai tas kitas taip pat turi daug nuoskaudų, nesijaučia mylimas, o kartais, kai nepavyksta kalbėtis, net ir nežino, kokių pokyčių iš jo tikimasi. Taigi, dažniausiai kitas nesikeičia. Ir tada išgirstu klausimą: “o kodėl turiu stengtis būtent aš?”. Štai keli argumentai, kodėl.

• Kai niekas nesiima iniciatyvos, santykiai šąla ir dažniausiai arba sugriūna,arba pasmerkia abi puses ilgam nelaimingam gyvenimui kartu. O mes esame labai didele dalimi atsakingi už savo laimę. 

• Gali atrodyti, kad jei stengsiuos, kažką darysiu dėl kito, o kaip aš? Bet jei stengiuosi keistis, nes MAN kažkas nepatinka santykiuose, tą darau, kad MAN būtų geriau. Toks požiūris imantis iniciatyvos padeda nesijausti auka.

• Dėdami pastangas mes visada laimime - arba geresnius santykius, arba, jei niekas nesikeičia, žinojimą, kad padariau viską ką galėjau. 

• Kai kažką darome, jaučiamės geriau. Ne bejėgiai, ne aplinkybių aukos. 

• “Stengtis” nereiškia prisiimti visą atsakomybę ir išgelbėti santykius, ar juo labiau aukotis, tapti kitokiu žmogumi. Tai gali būti labai maži, bet reikšmingi pokyčiai mūsų elgesyje (pvz, dažniau apkabinti ar pasakyti komplimentą).

Taigi, man atrodo, žengti žingsnį pirmam ir dėti pastangas verta, o kaip manote jūs?