.jpg)
Emocija, dėl kurios dažnai ieškoma specialistų pagalbos - pyktis. Ši emocija, kaip ir visos kitos, mums reikalinga ir naudinga. Pykstame, kai mūsų norai, poreikiai nėra patenkinami, kai jaučiame neteisybės jausmą, kai esame skriaudžiami. Jei nesupyktume, negalėtume apsiginti, pakovoti už save. Tačiau problemų kyla tada, kai jausdami pyktį nevaldome savo elgesio, ir kartais to pasekmės gali būti labai skaudžios. Pasidalinsiu keliais patarimais, kaip labiau pažinti savo pyktį ir su juo tvarkytis.
Pirmiausia užsirašykite, kodėl verta stengtis, kokias pasekmes turi mano pykčio nevaldymas, ką aš prarandu nieko nekeisdamas. Kasdien sau tai primindami galime palaikyti motyvaciją stengtis.
Pasirūpinkite savo fiziologiniais poreikiais: skirkite pakankamai laiko miegui, reguliariai maitinkitės. Pervargę, alkani supykstame greičiau.
Pažinkite ir įsivardinkite pyktį. Jei pajutę kylančią emociją suvokiame, kas vyksta ir sau pasakome “aš labai pykstu”, pyktis mažėja.
Patyrinėkite situacijas, kai nesuvaldėte pykčio: kokie žmonės, koks jų elgesys, žodžiai išprovokuoja? Kada tai atsitinka dažniausiai? Žinodami tas situacijas galite joms pasiruošti iš anksto, apgalvoti, ką sakyti ar daryti, kad pyktis nekiltų ar užsirašyti veiksmų planą, ką darysiu supykęs. Paskui galima tą scenarijų nuolat kartoti, repetuoti vaizduotėje, taip didinsime tikimybę, kad pavyks ir realybėje.
Pyktį mums sukelia ne kiti žmonės ar situacijos, o mes patys, mūsų mintys. Patyrinėkite, ką pagalvojate prieš supykdami ir pykčio metu? Įvertinkite savo mintis. Gal vaikas šįvakar manęs negirdi ne dėl to, kad negerbia ar nori įsiutinti, o dėl to, kad yra pervargęs ar turi problemų mokykloje. Gal draugas neskambina ne dėl to, kad jam nerūpiu, o todėl, kad šiuo metu sunkiai dirba? Jei tai, ką galvojame, matytume kaip savo mintis, o ne kaip nenuginčijamą tiesą, daugelyje situacijų būtume ramesni.
Atkreipkite dėmesį į savo kūno pojūčius. Suvokę, kad jau paraudo veidas ar sugniaužti kumščiai, galime pagauti momentą, kad priartėjome prie pavojingos ribos ir laikas stabtelėti.
Nurimti padeda pasitraukimas iš situacijos, kurioje kilo pyktis. Jei tai neįmanoma, atsitraukti galime vaizduotėje. Yra daugybė būdų, kaip padėti sau tą akimirką. Turbūt visi žino, kad “reikia kvėpuoti”. Siūlau 4-4-6 kvėpavimą. Skaičiuodami iki 4 - įkvepiame, skaičiuodami iki 4 - užlaikome ir skaičiuodami iki 6 iškvepiame. Nurimti labai padeda stiprus fizinis krūvis - padarę 50 pritūpimų tikrai nejausite tokio stipraus pykčio. Šaltas vanduo, muzika, piešimas taip pat gali padėti nurimti. Siūlau eksperimentuoti ir rasti jums labiausiai veikiantį būdą.
Dažnai pyktis yra antrinė emocija, o po juo slypi kiti jausmai: baimė, nerimas, bejėgiškumas. Jei suvoksime, kad vaikui išbėgus į gatvę po jaučiamu pykčiu slypi didžiulė baimė jį prarasti, padėsime sau.
Jei nepaisant visų pastangų nepavyksta susitvarkyti su kylančiu pykčiu, kviečiu kreiptis pagalbos į psichologą, kuris gali padėti nelengvame pokyčių kelyje.
