Kaip artimieji veikia terapiją

Žmogus gyvena bendruomenėje ir aplinkiniai mūsų gyvenimą, pasirinkimus veikia kartais labiau nei mums norėtųsi. Neseniai rašiau apie tai, ar galime priversti artimąjį lankyti terapiją, keistis. Šiandien noriu pasigilinti, kaip artimieji gali paveikti terapijos procesą. 

“Tu visai nesikeiti” - šį artimųjų priekaištą dažnai lydi abejonės:

• terapeuto kompetencija (“gal tau blogas specialistas pakliuvo? Už ką tu jam moki?”), 

• terapija apskritai (“tie psichologai tik pinigus iš žmonių vilioja, geriau su manimi ar draugu pasikalbėtum, būtų tas pats”, “čia pats turi susiimti, niekas kitas tau nepadės”), 

• terapijos metodais (“tau reikia būtinai apie vaikystės traumas daugiau pakabėti, kitaip nieko nebus”, arba “kol vaikystės prisiminimuose kapstysies, mūsų santuoka iširs”)

• terapijos procesu (“jau pusmetį lankai terapiją, turėjai išmokti suprasti, ką noriu tau pasakyti” arba “kurį laiką jau džiaugiausi tavo pasikeitusiu elgesiu, o šiandien vėl mane nuvylei, niekas neveikia”)

• kliento gebėjimu komunikuoti, suprasti, ko jis iš tiesų nori (“turbūt net nepasakojai savo psichologui, kiek man tenka dėl tavęs kentėti” arba “gal galėčiau kokį kartą nueiti su tavimi į terapiją kartu? Gal geriau paaiškinčiau psichologui, kur tavo problemų esmė”)

“Tu per daug (arba ne taip, kaip reikėjo) pasikeitei” - šį komentarą dažniausiai girdi klientai, kurių terapijos tikslai nesutampa su jų artimųjų lūkesčiais. Tėvai geriau žino, ko reikia jų suaugusiems vaikams, vaikai neretai taip pat puikiai žino, kokį gyvenimą iš tiesų turėtų gyventi jų tėvai. Tą patį galima stebėti ir porų gyvenime. Kaip turėtų keistis kitas mums akivaizdu, nes esame šališki: “tiek pinigų sumokėjom už sūnaus studijas, kaip psichologas gali palaikyti jo norą mesti universitetą?”, “tikėjausi, kad depresiją išsigydęs vyras taps energingesnis ir kaip seniau visą savo laisvalaikį skirs šeimai, tačiau po terapijos jis nori laiko savo hobiams, dažniau man sako “ne”. Vieno žmogaus pokyčiai paprastai paveikia visą šeimą, kiti taip pat turi kažkiek pasikeisti, prisitaikyti. Artimasis gali pradėti brėžti ribas, daugiau komunikuoti apie savo poreikius, rinktis kitokį laisvalaikį, net kitokius žmones. Ypatingai nelengva artimiesiems priimti žmogaus sveikimą nuo priklausomybės. Turbūt sunku tuo patikėti, juk dažniausiai artimieji taip kenčia, gyvendami šalia priklausomo ir taip nori, kad šis pasikeistų. Tačiau kai tai vyksta, šeimoje keičiasi santykiai, komunikacija, vaidmenys (nebereikia nieko gelbėti, kontroliuoti). Tai priimti kartais būna taip sunku, kad ir artimiesiems prireikia pagalbos. 

“Džiaugiuosi tavo pokyčiais” - tai požiūris, kuris labiausiai padeda sveikimo kelyje. Jis padrąsina, patvirtina, kad einu teisingu keliu. Kartais pačiam žmogui, ypač jei jis perfekcionistas, savikritiškas, labai sunku pastebėti savo nedidelius laimėjimus kasdienybėje. Tada žvilgsnis iš šono gali labai pastiprinti. 

Taigi, žmogui svarbu suprasti, kaip artimieji veikia jo pastangas keistis (drąsiai iškelkite šią temą terapijoje!). Čia labai svarbu atskirti, ko noriu aš ir ko nori kiti, suprasti juos, bet nebūtinai pasiduoti įtakai, jei man atrodo kitaip. Mokytis brėžti ribas, pasakoti artimiesiems apie terapijos procesą tik tiek, kiek norisi.

Artimiesiems taip pat padeda sąmoningumas, juk iš tiesų labiausiai norime, kad tiek brangus žmogus, tiek mes patys jaustumemes gerai. To pasiekti padeda nuoširdus palaikymas, kontrolės atsisakymas, pasitikėjimas, kad kitas gali nuspręsti taip, kaip bus geriausia.