Pavydas

“Supratau, kad dažnai pavydžiu žmonėms, kurie turi daugiau nei aš. Geras žmogus to neturėtų jausti, man labai gėda” - tokio prisipažinimo neseniai sulaukiau iš vieno kliento. Jis buvo įsitikinęs, kad pavydas - blogas jausmas, jo reikia atsikratyti. Daugelis žmonių  pavydą, kaip ir pyktį, liūdesį, nerimą, kaltę priskiria blogų emocijų kategorijai. Ar išties blogai jausti pavydą? 

Pavydas, kaip ir visos kitos emocijos, nėra nei geras, nei blogas. Tai normali, visiems dažniau ar rečiau kylanti emocija. Pavydime, kai pasilyginę su kitais pajuntame nusivylimą, liūdesį, pyktį dėl to, kad kitas žmogus turi tai, ko neturime mes. Emocija negali būti netinkama, svarbu, kaip elgiamės ją jausdami. Kartais pavydėdami žmonės linki kitam blogo, kaip šiame anekdote: “sugavo žmogus auksinę žuvelę, ši pažadėjo išpildyti bet kokį šio norą su sąlyga, kad jo kaimynas gaus dvigubai daugiau. Pagalvojęs žmogus paprašė išdurti jam vieną akį”. Pavydėdami galime pakenkti ne tik kitam, bet ir sau. Nuolatinis nepasitenkinimas savimi, kad nesu tokia graži, kaip ta socialinių tinklų žvaigždė ar negaliu užsidirbti tokiam automobiliui, kokį turi bendradarbis, menkina savivertę (o tokių minčių dažniausiai ir kyla žmonėms, kurių savivertė yra žema, užsisuka užburtas ratas), neigiamai veikia nuotaiką. Tai ką gi daryti, kai pavydžiu?

Kaip ir su bet kuria emocija, svarbu pavydą įsivardinti, pripažinti, priimti. Taip, aš jaučiu pavydą. Ką jis man sako apie mano norus, poreikius? Ko man gyvenime trūksta? Gal dėl kažko jaučiuosi nesaugiai? Ši emocija gali mums padėti geriau suprasti save ir net motyvuoti kažko siekti, keisti gyvenimą. Jei pavydą jaučiu dažnai, tai signalas, kad svarbu dirbti su saviverte. Patikėti, kad nepriklausomai nuo to, kaip atrodau, ką turiu, esu tiek pat vertingas žmogus kaip kiti - viskas su manimi yra gerai.

Apibendrinsiu 10 metų vaiko citata: “pavydėti nėra blogai, svarbu nieko blogo nedaryti tam žmogui ir nebandyti įrodinėti, kad gali geriau”. 

Koks jūsų santykis su pavydu?